Kaip tapti karalium/ Sadauskas R.

Kitą kartą... Kaip ten toliau pasakoje būna? Ogi gyveno karalius ir karalienė. Gal ne vieni gyveno, nes paprastai vyras ir moteris, gyvenantys sykiu, turi nors vieną gandro atneštą arba po kopūsto lapu rastą vaiką. Turi tai turi, bet ar karalių su karaliene vadina vyru ir pačia? Ogi ir karaliaus vaikai vaikais nesivadina, nes karaliaus vaikai – karalaičiai, princai arba princesės. Tegu jį kur, tą karalių gyvenimą, ar ne? Bala žino, kodėl paprastų paprasčiausi žmoneliai, gyvenę dūminėse šiaudastogėse lūšnelėse, o ne rūmuose ar pilyse, – kodėl jie sukūrė ir sekė pasakas ne apie savo būstus, ne apie savo dorą ir paprastą gyvenimą, – o apie karalius, karaliūnus, karalienes, princus ir princeses, jų rūmus bei pilis aukštais kuorais, tas pilis supančius sodus su juose giedančiais stebuklingais paukščiais... vaje, koks ilgas sakinys, net kvapo jį rašant, o paskui ir skaitant, pritrūko. Ogi ne viskas pasakyta, mes dar nieko nesužinojome, kas toje pasakoje dėjosi, kas nutiko karaliui ir karalienei, jų vaikams, jų tarnams, jų pasiuntiniams, jų juokdariui, jų skeptro ir karūnos laikytojams. Panašu, kad ir nesužinosime, kad ši pasaka taip ir neprasidės, o jeigu jau neprasidės, tai ir nesibaigs. Juk pasitaiko pasakų be galo, – pažinojau – gal derėtų pasakyti, turėjau, – vieną labai seną močiutėlę, žodžiu, senut senutėlę senelę, kuri užsimerkė pasaką besekdama... ir nusinešė amžinybėn viską o viską, kas galėjo jos pasakoje toliau nutikti.