Tryliktojo apaštalo paslaptis / Michel Benoit

Knygos autorius Michel Benoit, mokslininkas, krikščionybės ištakų žinovas, rašytojas (be to, viename šaltinyje teigiama – buvęs dominikonų vienuolis), nusprendžia parašyti meninį kūrinį su detektyvo elementais (daugumai žmonių suprantamą, prieinamą, mėgstamą žanrą): romanas prasideda ir baigiasi nusikaltimu. Jis panašus ir į „Rožės vardą“, ir į „Da Vinčio kodą“.


sè non è vero, è ben trovato ("jeigu tai nėra tiesa, tai gerai sugalvota")


Romano herojai - du Prancūzijos Šv. Martyno vienuolyno vienuoliai eruditai. Jų likimai ima klostytis dramatiškai, kai susidomi Bažnyčios "užmirštais" dalykais - Negyvosios jūros rankraščiais, atskleidžiančiais baisius faktus: realų tryliktojo apaštalo dalyvavimą Jėzaus gyvenime, kančios istorijoje ir mirties valandą. Tryliktasis apaštalas savo laiške sako, kad Jėzus gyvas būdamas niekada nelaikė savęs Dievu, o miręs buvo palaidotas viename Idumėjos nekropolyje. Bažnyčia, anot vieno herojaus, "skaisti paleistuvė, būtinas blogis": jai nesvetimos aukštų dvasininkų intrigos ir kova dėl valdžios, paslaptingos žmogžudystės, uždrausta meilė savo luomo broliui... Visa tai vyksta realioje aplinkoje su tikrais vardais ir numanomais įvykiais.


Romanas, kai kurių literatūros kritikų itin gerai įvertintas, įrašytas tarp dviejų panašių knygų – tarp U. Ecco „Rožės vardo“ ir D. Brown „Da Vinčio kodo“ (beje, kai kurių vertinamas geriau nei „Da Vinčio kodas“, bet savo tobulumu nepasiekęs „Rožės vardo“) pasakoja apie tryliktąjį apaštalą, kurio egzistavimą Vatikanas ir Bažnyčia ne tik įvairiomis priemonėmis slėpė, bet ir gana oficialiai neigė dėl vienos svarbiausios priežasties: apaštalas visiškai kitaip nei kiti dvylika apaštalų pavaizdavo Jėzaus gyvenimą ir mirtį. Be to, ir Judas, priešingai nei visiems žinomoje Evangelijoje, vaidina kitokį vaidmenį.