Etrusko šypsena/ Sampedro J. L.

   Pasakojimas apie buvusį tvirtą vyrą iš kaimo, kurį, susirgusį vėžiu, sūnus atsiveža į miestą.       Senasis Salvatorė jau yra gyvenęs pas sūnų, labai trumpai, mirus žmonai, bet tuoj grįžo į kaimą, nes jam nepatiko marti, buvusio senatoriaus duktė. Ji dėsto universitete, rašo disertaciją iš menotyros ir visiškai nepanaši į moteris, kurias mėgsta Salvatorė. Bet susirgęs tokia liga kito pasirinkimo neturi. Viena laimė, kad apsigyvenęs sūnaus šeimoje senolis randa keliolikos mėnesių kūdikį – savo anūką, kurį tėvai augina naujoviškai: neima į rankas ir paguldo vieną miegoti, nerodydami jam jokios meilės. Salvatorė anūką be galo pamilsta ir intensyviai su juo bendrauja. Tai jam suteikia jėgų kovoti su liga. Kad nebūtų našta sūnaus šeimai, jis netgi susiranda nedidelį darbelį: universitetui įdomi jo tarmė.