Metai / Kristijonas Donelaitis

Lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio poema „Metai" įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Nepraleiskite galimybės įsigyti vieno žinomiausių lietuvių literatūros klasikos kūrinių!

Kūrinyje „METAI“ talentingai nupieštas epinis XVII a. vidurio Rytų Prūsijos lietuvių baudžiauninkų gyvenimo vaizdas. Keturi metų laikai – amžinas gyvenimo ratas, kuris sukasi amžinu ratu, paklūsta tiems patiems Dievo nustatytiems dėsniams. Kaip gamtoje po pavasario ateina vasara, po to – ruduo ir pagaliau žiema, o paskui viskas kartojasi iš naujo, taip ir žmogus, kaip ir augalas, gimsta, subręsta, duoda vaisius ir numiršta.

K. Donelaičio „METAI“ – lietuvininkų (Mažosios Lietuvos lietuvių) epas. Kaip ir įprasta epinėms poemoms bei epopėjoms, kūrinyje aprėpta tautos gyvenimo visuma. Atskleidžiami žmogaus santykiai su gamta, su Dievu, parodomi tarpusavio santykiai; pavaizduojama buitis, papročiai, jų darbai ir šventės. K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę ir tautiškumą.

Kristijonas Donelaitis (1714–1780) gimė Prūsijoje, Gumbinės apskrityje, Lazdynėlių kaime. Jo tėvai buvo laisvi valstiečiai, turėję Kulmo teisę, todėl Kristijonui neteko patirti baudžiavos siaubų.

Baigęs universitetą dirbo mokytoju, vėliau – pastoriumi Tolminkiemyje. Tolminkiemyje gyveno 37 metus, iki pat mirties. 1744 m. vedė Stalupėnų mokyklos vedėjo našlę Aną Reginą Olefant. Vaikų nesusilaukė, bet guodėsi, kad su mažu atlyginimu būtų sunku užauginti vaikus.

Tolminkiemyje jis pastatė naują bažnyčią, mokyklą, pastorių našlių namą. Dirbdamas šį darbą turėjo progos gerai pažinti valstiečių buitį, įsigilinti į socialinę to meto kaimo padėtį ir suprasti tų žmonių moralinius principus.

Manoma, kad dar mokytojaudamas Donelaitis jau rašė pasakėčias, kurias pats skaitydavo mokyklos auklėtiniams.

Palankesnės sąlygos kūrybai atsirado po 1765 metų. Tuo metu Donelaitis vertė giesmes į lietuvių kalbą, parengė pamokomąją knygelę ūkininkams. Tada buvo sukurtos ir keturios epinio pobūdžio giesmės: „Pavasario linksmybės", „Vasaros darbai", „Rudenio gėrybės" bei „Žiemos rūpesčiai". Be to, išliko šešios Donelaičio pasakėčios lietuvių kalba („Lapės ir gandro čėsnis", „Rudikis jomarkininks", „Šuo didgalvis", „Pasaka apie šūdvabalį", „Vilks provininks", „Aužuols gyrpelnys"), keli proginiai eilėraščiai vokiečių kalba, religinės giesmės.