Nežvyruotu vieškeliu/ Juozas Baltušis

Apsakymų rinktinė.
Ištrauka iš aps.

"Paskutinis tylus džiaugsmas"-----------
– Aš sakiau: tamsta privalai įsimylėti. Ir jeigu tamsta nerandi kitokio objekto, išsirink tamsta sau merginą! – pasakė ji griežtai, tačiau tuojau pat nusišypsojo. – Ligoniams tenka daryti nuolaidas. Taip praėjo mėnuo, paskui dar dvi savaitės. Ir štai sykį, itin atidžiai patikrinusi sveikatą, ji ilgai žiūrėjo man į akis. – Gerojon pusėn suka, – pranešė tyliai. Ir aš pats jau kuris laikas jutau: tikrai suka. Nežymiai, vos vos, bet suka. Ir daugelį savaičių ėjau pas ją, šitą moterį. Ir kiekvieną kartą sparčiau lipau mediniais jos laiptais. Švelnus gaivulys smelkėsi į visus sąnarius, ritmingiau mušė širdis, šviesiau žvelgė akys. Ir išaušo pavasaris. Sulapojo visos Vilniaus liepos. ji ištiesė man nedidelį paketą: – Čia tamstai. Atrišau siuntinį. Pakete buvo liūtas. Tas pats japoniškas liūtas iš dramblio kaulo. Ir buvo laiškas, parašytas pažįstama ranka: „Prieš šešiasdešimt metų šį liūtą man padovanojo žmogus. Jis buvo labai senas. Kaip aš dabar. Jis vadino mane savo paskutiniuoju tyliu džiaugsmu. Kaip aš dabar... Ir jis prašė perduoti šį liūtą mano paskutiniam tyliam džiaugsmui, kurį išgyvensiu, sulaukusi jo metų. Priimk jį ir sulauk laimingai mano metų, o tada perduok savo paskutiniam tyliam džiaugsmui, paskutiniam žmogui, kurį tamsta paskatinsi gyventi. Tegu tylus džiaugsmas lydi žmones iš kartos į kartą, kaip lydi juos saulė, pavasario vėjai, upių vandenys, kalnų viršūnės...“ Pakėliau akis nuo laiško. Moters kambaryje jau nebebuvo.